Gyvenimo trupiniai

Sapnavau, kad dviese su Laura sugalvojome nuskristi į Paryžių, nes tą dieną Ryanair pardavinėjo bilietus po litą. Skridome iš Vilniaus, nors iš Vilniaus, kaip žinia, Ryanair neskraidina. Jau būdami Paryžiuje, ėjome pro Luvrą ir Laura labai norėjo nors trumpam į jį užsukti. Aš sakiau, kad ne, nereikia pinigų į balą mesti, nes jis dirbs dar tik pusvalandį. [Kai šią vasarą Paryžiuje buvome iš tikrųjų, lankėmės C. Monet muziejuje, kuriame galėjome būti tik pusvalandį iki uždarymo] Sakiau, kad jam skirsime visą rytojų. Tada nuėjome prie Eifelio bokšto ir ji pasakė: “Nu kas čia per gelžgalis… Visą Paryžių bjauroja“. Tada mums priėjus prie vienos iš Eifelio kojų, Laura pradėjo ją spardyti. Aš pasakiau: „Nereikia, jis labai netvirtas“ (rimtu tonu), o ji atsakė: „Tu ką? Rimtai?“ ir ėmė bėgti tolyn. Aš pasivijęs klausiu: „Nuo ko bėgi?“, man atsakė: „Pamatysi“. Tada nubėgome toli toli nuo Eifelio ir kai galiausiai sustoję atsisukome į jį, pamatėm, kad jis virsta. Na, aišku, į tą pusę, kurios koja buvo apspardyta.

Kadangi šiandien mano gimtadienis, esu baisiai geros nuotaikos. Taip pat nuspredžiau skleisti tą gerą nuotaiką ir pamaloninti savo brangiuosius skaitytojus nauju įrašu. Paryškinau prieš tai buvusiame sakinyje žodį, nes taip jis daug subtiliau atrodo. Drįstu priminti, kad visi suprantam viską pagal savo sugedimo laipsnį. Va.

Paminėsiu kelis dalykus iš šiandienos.

1) Myliu tuos, kurie paskambino. Nereikėjo sms atrašinėt :D

2) Pats keisčiausias atsakymas, kai tave sveikina su gimtadieniu būtų toks:
-Labas. Su gimtadieniu tave.
-Dėkui, tave irgi.

3) Džiaugiuosi, kad negavau tokios dėžutės, kaip prieš tai buvusiame įraše.

Tas antras tai iš tikrųjų įvyko ir šio naujo įrašo proga, norėčiau kreiptis į tą žmogų, kuriam taip atsakiau sms’u. Aš tiesiog norėjau įgyvendinti tai, apie ką galvojau nuo pat vidurio dienos. Nesuprask to kaip įžeidimo. Tu netiesiogiai padėjai įgyvendinti mano fantaziją. Tai daug geresnė dovana nei sms pasveikinimas :D

Ir pabaigai pažiūrėkit šį filmuką

Gal šiek tiek ir vėluoju su savo “recenzija”, nes tuoj bus praėjęs pusmetis po filmo pasirodymo ekranuose, bet pažiūrėjęs labai užsimaniau parašyti savo kelis pastebėjimus. Taigi…

Jei nematėte Avataro ir norite suprasti, kas tai per filmas, turite įsivaizduoti, kad šioje dėžutėje yra senyvo amžiaus moters, turinčios problemų su virškinimu, fekalijos. Viskas - to pakanka suprasti. Ar norite tokią dėžutę apžiūrėti, pačiupinėti ar gauti tokią per gimtadienį? Aišku, kad norite. Ar patiks, jei pažvelgsite ne tik į išorę? Lygiai tas pats su avataru.

Dar vienas sapnas. Šis kiek žiauresnis, bet daaaug linksmesnis

Buvo kažkieno laidotuvės. Viskas vyko ne bažnyčioje, o namuose. Kažkokioje kažkokio kaimo troboj. Atėjo kunigas laikyti mišių. Aš sužinojau, kad tai yra toks kunigas, kuriam laikant mišias per laidotuves, visada kyla gaisras ir supleška visi – nelikdavo nė vieno išsigelbėjusio, išskyrus patį kunigą. Ir taip jau buvo 252 kartus. Visi galvojo, kad tai tiesiog atsitiktinumų virtinė, o jam pasiseka išgyventi, nes yra šventasis, kuriam vis pagelbsti Dievas. Aš tuo netikėjau, visaip bandžiau įtikinėt kitus, kad neleistų šiam kunigui nieko daryt, bet į mane niekas nekreipė dėmesio. Tada aš nusprendžiau likti koridoriuje, kuriame yra durys į lauką, nes velionis buvo pašarvotas kambaryje. Taip padariau todėl, kad galėčiau greitai išsinešdinti iš namo, jeigu ir vėl kiltų gaisras. Buvo ir kitų bažnyčios atstovų – vyskupų ir kardinolų, kurie dėkojo namų šeimininkams, kad šie, nepabūgę gaisrų virtinės, visgi pasirinko kviesti vietinės parapijos kunigą. Prieš mišias jie pasišalino iš namų. Kai kunigas ruošėsi pradėti, aš traukiausi kuo arčiau išėjimo, bet vis dar desperatiškai bandžiau įtikinti šeimininkus, kad durys į lauką būtų paliktos praviros, jei vėl kiltų gaisras. Šį kartą – jau 253-iąjį. Bet niekas manęs neklausė, sakydami, kad taip atsitikdavo dėl to, kad arba žvakė nukrisdavo, arba dėl trumpo sujungimo, arba dėl dar kokios nors priežasties, bet tik ne dėl kunigo kaltės. „Be to, jei taip ir padarytume, užsitrauktume kunigo ir Dievo nemalonę“ – dar pridūrė. Taigi visos durys liko uždarytos, o aš likau koridoriuje. Visi turėjo stovėti, nes žmonių daug, o kambarys buvo mažas (padariau daugiau vietos jiems :D). Kambario durys buvo paliktos praviros, kad aš viską matyčiau. Kunigas priėjo prie altoriaus pradėti mišių. Per žmonių galvas pamačiau, kaip jis iškėlė į viršų rankas ir ėmė kažką murmėti. Po kelių sekundžių išgirdau jo šūktelėjimą kažkokia man nežinoma kalba ir tuo pat momentu pamačiau, kaip jis su trenksmu nuleido rankas ant altoriaus. Altorius užsiliepsnojo akimirksniu, o po poros sekundžių ir visas kambarys buvo paskendęs liepsnose, ugniai išplitus taip greitai, tarsi visas kambarys būtų aplaistytas benzinu. Visi, išskyrus mane, nes buvau kitoje patalpoje, krito be sąmonės, spėjus porai žmonių vos girdimai aiktelėti. Aš puoliau prie durų. Negalvodamas, ar jos užrakintos, ar ne, visa jėga į jas rėžiausi. Pavyko jas išlaužti, nors jos buvo užrakintos (prieš visa tai jos buvo paliktos neužrakintos). Ėmiau bėgti neatsigręždamas, bet nubėgęs gal 20 metrų užkliuvau ir nugriuvau. Apsivertęs pamačiau, kaip su benzopjūklu link manęs bėga kunigas. Jis mėgino durti man į krutinę, bet sugebėjau rankomis sulaikyti už pjūklo šonų. Tada pasukau pjūklą su visu kunigu, šis parkrito, paleido pjūklą, o aš šį paėmęs supjausčiau kunigą skersai (kaip agurką griežinėliais pjaustant), jausdamas didžiulį pyktį, kad tiek žmonių dabar dega. Tada pabudau.

Kodėl 252?
Nubudęs ilgai galvojau ką galėtų reikšti 252 ir kaip tai atsirado mano sapne. Nieko nesugalvojau, kol neprisiminiau, kad universitete naujuose liftuose važiuojant rodo, kuriame aukšte esi. Kai važiuoju į apačią iš aukščiau nei penkto aukšto, visada pažiūrėjęs į veidrodį ir pamatęs ten 2 apsisuku lipt. Skaičiai ten tokie, kaip skaičiavimo mašinėlėse, o veidrodyje penki atrodo, kaip du, tai labai dažnai išsiduriu. Su tuo smegenys, ko gero, ir sužaidė.

O čia - nuostabus piešinys, nuostabiai tinkantis sapnui iliustruoti

Ačiū *FASSLAYER (jei ką, tai aš jo nepažįstu), kad nupiešė ir ačiū Laurai, kad parodė :)

Kaip ir minėjau pirmame įraše, pasakosiu savo sapnus. Be didelių įžangų - štai, vienas iš jų. Šis be kraujų… Bijau iš karto atbaidyti savo ir taip, ko gero, negausią publiką.

Bėgau keliu iš savo seno buto kiemo (gyvenau centre), kuris veda link senos mokyklos (netoli seimo). Aplik nebuvo nė gyvos dvasios, nė vieno automobilio. Bebėgdamas atkreipiau dėmesį tik į medinį meškiną, kuris stovi prie kavinės pakeliui. Pasuku link mokyklos. Pro jos langus matau savo dėdę darbų mokytoją, kuris dirbo šioje mokykloje, kai ten mokiausi, bet dabar gyvena Ignalinoje. Įbėgu į mokyklą, užkylu laiptais į sporto salę. Ten bėgu balkonu (senos mokyklos tokius turi) kelis ratus aplink (jame visada tekdavo atsiskaitinėti kūno kultūrą). Išbėgęs iš sporto salės bėgu pro savo buvusios auklėtojos kabinetą, kuris buvo beveik prie pat įėjimo į sporto salę. Iš už durų girdisi jos balsas. Leidžiuosi į apačią ir matau direktorių, kuris mane pašaukė, bet aš net neatsisukau ir patraukiau link išėjimo. Atvėręs mokyklos duris pamačiau Šeškinę. Atsiradau vidury kiemo, kuris prie pat mano namų, kur negali būti jokių durų, bet aš neatsisukau pasižiūrėti pro kur išėjau. Išbėgu iš kiemo, prbėgu pro prie namų stovinčią “Maximą”, pro Kovalevskajos mokyklą. Toliau bėgu tiesiai keliu, šalia kurio stovi ledo arena. Toje vietoje, kur turi buti sankryža į Viršuliškes, prie parduotuvės “Mada”, matosi Pilaitė. Sustojau. Stoviu ant seno kelio toje vietoje, kur pasibaigia medžiai ir jau matosi pirmieji Pilaitės pastatai. Tada bėgu tiesiai, pagrindine gatve, iki didelio lauko, kuriame pastatytos rampos. Nubėgu maždaug į jo vidurį ir sustoju. Tada vaizdas pradeda suktis aplink, nors pats nejudu. Matau rampas riedlentininkams, mokyklą, medžius, kurie vasaros ir rudens pradžios naktimis, pučiant stipriam vėjui, savo judančiais lapais iš gatvės šviestuvų sukurdavo mirguliuojančias šviesas. Ir tada nubundu.

Sunkiausia buvo susigalvoti slapyvardį. Mano, jau gal porą metų naudotas, buvo labai iškritikuotas kai kurių žmonių, tai teko galvot kitą. Begalvodamas, prisiminiau vieno vakaro skype pokalbį apie senovės lietuvių mitologiją bei dievus. “Gondas… ai gal ne - per daug išsišokęs atrodysiu, jei kas nors nepatingės jį įvest į google. Pizius… asmeniškai man labai patinka z ir s sąskambiai, bet neeee, per daug panašus į senąjį, per daug sąsajų su Gondu ir dar daugiau išsišokantis. Ech tos socialinės normos. rimas89… nee - per daug įprasta. Gal rimantuxas?.. Nope - čia skype.” Tada apimtas nevilties parašiau vienam žmogui sms prašydamas, kokio nors žodžio-vardo. Irgi nieko… neatrašė. Tą akimirka turbūt buvau palaikytas trenktu ir buvo nuspręsta per daug nesigilinti ir ignoruoti. Kai jau buvau beprarandąs tikėjimą, kad šiandien sukursiu blogą, sugalvojau aitvarą. Nieko ypatingo, bet kartu ir nieko blogo. Visai arti aukso viduriuko pagalvojau. Aišku jis jau buvo užimtas. Per gerai būtų buvę, jei būtų laisvas… Beliko pasivadinti “aitvaras89″.

Blogą sugalvojau rašyti, kai susapnavau vieną itin keistą sapną - su krauju ir pasišaudymais, bet tempiau gumą, nes nebuvo laiko (iš tikrųjų tai tingėjau). Po to susapnavau dar vieną - su krauju ir kunigu žudiku. Kažkodėl kraujo visad būna… “Dabar tai jau tikrai užsiregistruosiu” - pagalvojau, bet ir vėl pritrūko laiko. O šiandien laiko atsirado. Tai va, bus sapnų.